Išmokti atmintinai ar improvizuoti

Henrikas Kuryla – 40 kalbų pasakęs „First Toastmasters of Vilnius” viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo narys

Kodėl nerekomenduoju kalbos rašytis žodis žodin? 1. Jei rašote kalbą žodis žodin, turite ją tobulai pažodžiui išmokti. Taip, kad nesusimąstydami galėtumėte atkartoti tuo pat metu dar žaisdami balso variacijomis ir stebėdami publiką. Tačiau ar žinote, kiek aktoriai skiria laiko, kol tekstas tampa jų dalimi? Pasvarstykite, kiek jums užtruks tobulai išmokti 5 minučių trukmės kalbą. O 45 minučių? 2. Jei vis tik kalbą išmokote ne tobulai, o beveik tobulai, jūsų dėmesys bus sutelktas į jūsų atmintį. Nejusite bendrumo su auditorija. Atrodysite keistuolis, užsisklendęs 2 metrų skersmens burbule ir iš jo bendraujantis su dvasiomis. 3. Kai savo mintis reiškiate raštu, tekstas išeina kitoks nei gyvai kalbant su žmonėmis. Rašydami turime laiko pagalvoti, sudėlioti sudėtingus, stilistiškai nudailintus ir gramatiškai labai teisingus sakinius. Kai tokį tekstą bandote pateikti kaip šnekamąją kalbą, klausytojams gali kilti disonansas: kažkas ne taip… Nes kalbėdami gyvai, mintis formuluodami tiesiog čia ir dabar, sakinius kuriate kitaip. Kalba glaustesnė, bet kartu ir gyvesnė, mažiau formali. Klausytojai tokią kalbą priima lengviau, atsiranda kontaktas. 4. Kai kalbate gyvai, kalbos metu laisva forma atpasakodami savo idėjas, atsiranda spontaniškumas. Jis suteikia malonumą. Tiek klausytojams, tiek kalbėtojui. Kad to pasiektumėte, gerai pasiruoškite kalbos struktūrą (griaučius).Žinokite, kas po ko eina. Žinokite, ką norite papasakoti kiekvienoje kalbos dalyje. Bet tą informaciją pateikite laisvai – taip, kaip dalijatės naujienomis su gatvėje sutiktu draugu.